34
SPECTRUM 2015/1
A z i j o s k u l t u r u t y r i m a i
iNDijos kiNo retrospekty-
vA i daugiausia pasaulyje vaidybinių filmų
pagaminanti kino industrija yra nepapras-
tai daugialypė ir skirtinga (ypač dinamiška
pastarąjį dešimtmetį). Tiesa yra ir tai, kad
komercinis Indijos kinas per šimtą savo gy-
vavimo metų iškristalizavo specifinį estetinį
ir naratyvinį formatą, kuris Vakarų žiūro-
vui, pripratusiam prie žanrinio kino, gali
pasirodyti keistas, paviršutiniškas ir mono-
toniškas.
Žanrai susiformavo jau pačioje Indijos
kino pradžioje. Galima teigti, kad Indijos
kinas prasidėjo nuo mitologinio žanro, ka-
dangi pirmasis ilgo metražo filmas Indijoje
„Valdovas hariščandra“ („Raja harischan-
dra“), kurį režisavo dadasahebas Phalke
1913 m., buvo būtent mitologinis, parem-
tas epinės poemos „Mahabharata“ siužetu.
d. Phalke kino menu susižavėjo pažiūrėjęs
prancūzų filmą apie Kristaus gyvenimą – tai
paskatino režisierių ne tik mokytis Vakarų
kino technikos, bet ir sukurti indiškąjį reli-
ginį/mitologinį atsaką – filmą, kuris turėjo
Indijos siaubo filmai:
gotika, demonai ir... erotika
Dr. DeimANtAs vAlANčiūNAs,
s,
filoloGijos fAkUltetAs,
orieNtAlistikos ceNtrAs
Iš pirmo žvilgsnio Indijos kinas (populiariai vadinamas Bolivu-
du) – tai jausmingos melodraminės meilės istorijos, trunkan-
čios apie tris valandas, kurių pusę užima dainos ir šokiai; ste-
reotipiniai, lengvai nuspėjami personažai; pernelyg akivaizdi,
dirbtinė vaidyba. Ar iš tiesų visi indiški filmai yra vienodi? Ar
egzistuoja Indijoje kino žanrai ir ar indai kuria siaubo filmus?
Galima numanyti, kad klausiančiojo veide atsiras nuostaba iš-
girdus atsakymą „taip“, tačiau Indijoje kuriami siaubo filmai –
galbūt kitokie nei jų atitikmenys Vakaruose, bet ne ką mažiau
įdomūs kaip tyrimo objektai.
SPECTRUM 2015/1
35
įtakos tautinės savivokos ir nacionalisti-
niams projektams XX a. pradžioje.
Po „Valdovo hariščandros“ mitologiniai
filmai buvo gausiai kuriami ir tiražuojami,
tačiau nemažo populiarumo sulaukė ir va-
dinamieji kaskadinio (angl. stunt) žanro
filmai, kuriuose buvo gausu akrobatinių
triukų, spalvingų kostiumų, „Tūkstančio ir
vienos nakties“ naratyvinių interpretacijų.
Ketvirtajame dešimtmetyje kinui atradus
garsą, kaskadinio žanro filmus pakeitė isto-
riniai filmai, o nuo šeštojo dešimtmečio In-
dijoje buvo populiarūs socialinės tematikos
(angl. socials) filmai, gvildenę aktualias ur-
banizacijos, nedarbo, šeimos ir visuomenės
problemas. Penktajame ir šeštajame dešim-
tmečiuose Indijos kinas įtvirtino tam tikrus
estetinius ir kompozicinius principus, kurie
su lengvomis variacijomis išsilaikė iki pat
šių dienų. Specifinei indiško filmo esteti-
kai nepaprastai didelę svarbą turėjo faktas,
kad Indijoje ilgą laiką nebuvo vadinamo-
sios segmentuotos auditorijos – taigi vienas
filmas turėjo patenkinti pačios įvairiausios
publikos (skirtingų socialinių sluoksnių,
amžiaus, lyties atstovų) skonius ir lūkesčius.
Todėl nenuostabu, kad tame pačiame filme
yra pertekliškai gausu tiek dramatiškų šei-
myninių konfliktų, tiek romantiškų meilės
istorijų, komiškų intarpų, herojiškų kauty-
nių – ir, be abejo, dainų ir šokių. dainos ir
šokiai į indiško filmo estetinį korpusą buvo
inkorporuotos natūraliai – Indijos kino
tyrinėtojai seniai yra pastebėję ir išskyrę
hibridinę indiškojo filmo prigimtį, kuriai
pamatus padėjo klasikiniai ir tradiciniai
menai: sanskrito ir folkloriniai teatrai, epi-
nė literatūra. Tačiau didžiausią įtaką padarė
XIX a. parsių teatras. Parsių (zoroastrų išei-
vių iš Irano) teatras Indijoje buvo savotiš-
ka pramoginė kultūra, pasižymėjusi ypač
įspūdingomis dekoracijomis ir scenografija,
melodraminiais pjesių siužetais bei dainų
ir šokių intarpais – kaip tik šie elementai
ir migravo į indiško filmo estetinį korpusą,
paversdami kiną ne vien tik naratyviniu,
bet ir vizualiu reginiu. Poetika ir šokis filme
dažnai yra integracinė naratyvo dalis – jais
filme komunikuojami lyriniai momentai,
svajonės ir meilės prisipažinimai. Nors to-
kioje estetinėje terpėje, kurioje veikiama
pagal „vienas filmas daugeliui žiūrovų“ for-
mulę, konvenciniai žanrai ir palikdavo savo
įspaudus (pvz., detektyviniai, kriminaliniai
žanrai, net – vesternai), tačiau neturėjo
tokios aiškios paskirties kaip Vakarų kino
tradicijoje, kur žanrai vis dėlto yra paremti
žiūrovų segmentacija, marketingu ir tam ti-
krais naratyviniais/vizualiais lūkesčiais.
iNDijos siAUBo filmAi – UNi-
kAlUs žANrAs i Kino diskusijos apie
gana specifinius žanrus, kaip antai „siaubo“,
„mokslinė fantastika“, „trileris“, yra nulem-
tos tam tikrų estetinių bei naratyvinių stan-
dartų ir gali išprovokuoti atmetimo ar net
ironiškas reakcijas susidūrus su šiais žanrais
kitose kinematografinėse kultūrose. Todėl
norint suprasti Indijos siaubo filmus neiš-
Indijos siaubo filmai:
gotika, demonai ir... erotika
36
SPECTRUM 2015/1
vengiamai būtina kontekstualizuoti šiuos
filmus atsižvelgiant į tas jau aptartas spe-
cifines kultūrines tradicijas, kurios nulėmė
Indijos kino formatą.
Tam tikros gotikinės temos Indijos kine
yra aptinkamos jau nuo šeštojo dešimtme-
čio – filmas „Rūmai“ („Mahal“), pastatytas
1949 m. režisieriaus Kamalio Amrohi, yra
žymus tokiais gotikinei estetikai būdingais
kinematografiniais elementais kaip paslap-
tinga atmosfera, apsėsto namo mizanscena,
pranašystės ir mirusios moters vėlė (nors
filmo pabaigoje ir išaiškėja, kad jokios vė-
lės iš tiesų nėra ir kad visa tėra įsimylėju-
sios moters maskaradas). Filmas dėl savo
paslaptingos ir mistinės atmosferos tapo
labai populiarus ir panašūs motyvai (t. y.
antgamtiniai ir paslaptingi reiškiniai, ku-
rie filmo pabaigoje yra demaskuojami kaip
maskaradas – greičiausiai dėl ganėtinai sve-
timos „vaiduoklio“ idėjos Indijos kultūroje,
kur dominuojanti hinduistinė reinkarnaci-
jos tradicija nulemia ir žiūrovų poziciją po-
mirtinio gyvenimo atžvilgiu) Indijos kine
aptinkami iki pat aštuntojo dešimtmečio,
kada ir gimė tikrasis Indijos siaubo kinas.
Gimė jis emigrantų iš Pakistano šeimoje:
F. U. Ramsay ir jo septynių sūnų nuosavo-
mis lėšomis įkurtoje studijoje. Ramsay šei-
ma savo karjerą pradėjo nuo detektyvinio
siužeto filmų, tačiau vienas jų filmas tapo
lemtingas. Jis taip pat buvo detektyvinio
žanro, tačiau vienos trumpos scenos metu
kino salėje žiūrovai apmirdavo: vyksta mu-
ziejaus apiplėšimas, skamba signalizacija,
atvažiavusi policija žibintuvėliais nušviečia
laiptus, o jų viršuje – siaubingas monstras,
kurio nesužeidžia kulkos! Vėliau paaiškėja,
kad tai tiesiog plėšikas, užsidėjęs monstro
kaukę ir neperšaunamą liemenę. Tačiau
šis nedidelis intarpas Indijos kino žiūrovui
buvo toks naujoviškas, nepatirtas ir užbu-
riantis, kad Ramsay šeima iš karto suprato:
Indijai reikia siaubo kino. Teisybės dėlei
reikia paminėti, kad Indijoje gana plačiai
cirkuliavo vakarietiškoji kino produkcija,
taip pat ir britiškosios „hammer horror“
studijos klasikiniai siaubo filmai – „draku-
la“, „Frankenšteinas“ ir „Mumija“, kuriuos
su dideliu pasimėgavimu žiūrėjo ir Ramsay
šeima. Tačiau vakarietiška produkcija veik
nepasiekė didžiulės dalies kaimo ir mažųjų
urbanistinių centrų auditorijos, kuriai rei-
kėjo savo, autentiško kino. Ta linkme dirb-
dami broliai Ramsay sukūrė savitą, analogų
pasaulio kine neturintį žanrą – indiškąjį
siaubo filmą, indiškąją gotiką.
Broliai meistriškai filtravo vakarietiškų
filmų siužetus, perrinkdami ir „pasisko-
lindami“ pačius efektyviausius momentus
bei personažus ir juos „indianizuodami“ –
adaptuodami prie kultūrinio ir naratyvinio
Indijos kino landšafto. Negalėdami (o grei-
čiausiai ir nenorėdami) atsiriboti nuo Indi-
jos kino rinkos ir žiūrovų lūkesčių, broliai
Ramsay kūrė savitą eklektišką atmosferą:
siaubo scenas su monstrais ir antgamtinė-
mis būtybėmis derino su romantinėmis
meilės istorijomis, gotikinę mizansceną, ku-
piną apleistų namų, žaibų plaikstomų naktų
bei paslaptingų griuvėsių – su dainų ir šokių
intarpais, o kraupius ir magiškus momen-
tus – su komiškais ir koviniais elementais.
Ši brolių Ramsay sukurta formulė, kurioje
gotikinė eklektika perpinta tradicine Indi-
jos kinui būdinga estetika, tapo nepaprastai
populiari. Jų mažo biudžeto filmai – „Se-
noji šventykla“ („Purana Mandir“), „dyky-
nė“ („Veerana“), „Uždaros durys“ („Bandh
darwaza“), „Samris“ („Samri“) – su mažai
žinomais aktoriais ir neretai pasikartojan-
čiais scenografiniais rekvizitais tapo sensa-
cijomis ir užkariavo mažųjų miestelių kino
ekranus.
iNDijos siAUBo filmAi: te-
mos, BAimĖs ir fANtAzijos i
Gana įdomus yra ir teminis Indijos siaubo
kino aspektas. Indijos mitologijoje gausu
pačių įvairiausių monstrinių personažų
(pvz., demonas Ravana iš epo „Ramajana“)
ir Indijos kinas sukūrė specifinių mito ir
siaubo filmų, paremtų išskirtinai indiškais
populiariaisiais naratyvais (pvz., kino isto-
rijomis apie kobras, kurios įgauna mote-
rų pavidalą ir keršija jas nuskriaudusiems
žmonėms, arba deives, skubančias į pagal-
bą savo garbintojoms, kad apgintų jas nuo
negandų – kartais ypač grafiškai žiauriomis
scenomis). Šie naratyvai yra populiarūs ir
dabar, susilaukia pačių įvairiausių perdirbi-
nių ir interpretacijų. Nepaisant to, aštuntojo
ir devintojo dešimtmečių Indijos žiūrovą la-
biau domino adaptuoti ir pakeisti vakarie-
tiški demoniškieji personažai ir egzotiški
Vakarų kultūros atspindžiai, vienas kurių –
nepaprastai stilizuotos, tačiau simboliškai
turtingos erotinio pobūdžio scenos. Goti-
kinė estetika jau nuo XVIII a. vadovaujasi
tam tikra transgresine strategija – suteikti
A z i j o s k u l t u r u t y r i m a i
37
SPECTRUM 2015/1
pasimėgavimą skaitytojui (ar žiūrovui) per-
žengiant pačias įvairiausias moralines ribas,
kurios kūrinio pabaigoje dažniausiai sugrą-
žinamos. Taigi ir brolių Ramsay gotikinė fil-
mų estetika kūrė įdomią ideologinę kinema-
tografinę aplinką – smalsiam žiūrovui siūlė
Vakarus primenančią egzotinę ir tamsią mi-
zansceną su erotiniais motyvais (pvz., demo-
niškos moterys chudail, viliojančios jaunus
vyrus ir vėliau išgeriančios jų kraują), tačiau,
kaip ir konvencinėje gotikoje, atkurdavo
moralinę pilnatvę sunaikindama blogį – tie-
sa, pritaikydavo šiuos naratyvus prie Indijos
kultūrinio ir religinio konteksto: kryžius ir
kitus religinius objektus keisdavo hindų Om
ženklu ar dievo Šivos tridančiu, kunigus ir
šventikus – keliaujančiais indų mistikais ir
pan. Tokio pobūdžio transgresija teikė Indi-
jos žiūrovui iki tol kine nerastų malonumų,
kartu nenusižengdama nacionalistinėms bei
moralinėms nuostatoms ir lanksčiai bei sė-
kmingai apeidama griežtą cenzūrą.
Tačiau Indijos siaubo filmų populiarumą
aiškinti vien tik egzotikos poreikiu būtų
pernelyg paprasta. Jei sutiksime su idėja,
kad siaubo filmai yra būtinas kultūrinis pro-
duktas, reflektuojantis ne tiek individualias,
kiek nacionalines baimes, fobijas ir nerimą,
funkcionuojantis kaip savotiška priemonė
šioms baimėms patirti, išgyventi ir tam ti-
kra prasme nugalėti – neatsitiktinis tampa
ir laikotarpis, kuriuo Indijos siaubo filmai
buvo kuriami ir žiūrimi: aštuntojo dešim-
tmečio pabaiga ir devintasis dešimtmetis.
Indija gyveno politinių suiručių nuotaiko-
mis – masinė urbanizacija ir padidėjęs nusi-
kalstamumas, neišsprendžiami konfliktai su
Pakistanu dėl Kašmyro, dvidešimt vieną mė-
nesį trukusi nepaprastoji padėtis, ministrės
pirmininkės Indiros Gandhi nužudymas ir
su juo susijusios riaušės visoje Indijoje, agre-
sija prieš sikhų bendruomenę ir Auksinės
šventyklos apgultis – visa ši įtampa turėjo
rasti tam tikrą emocinę nuotaiką, kurią ir
kūrė brolių Ramsay iškreipti, neįprasti ir už-
buriantys siaubo siužetai. Jų savita estetika
dar daug metų įkvėpdavo jaunus režisierius
dirbti su siaubo temomis, tačiau šie vėlesni
filmai savo populiarumu ir išmoningumu
nepralenkė brolių kūrybos.
Po 1990 m. broliai Ramsay pasitraukė iš
kino ekranų į televiziją, nutraukdami Indi-
jos siaubo kino erą. Ją dešimtojo dešimtme-
čio pabaigoje vėl atgaivino naujosios kartos
Bolivudo režisieriai. Tačiau net ir dabar bro-
lių Ramsay filmai išlieka vertinga medžiaga
tyrinėjant unikalų sociokultūrinį devintojo
dešimtmečio Indijos gyvenimą – arba tam-
siąją jo pusę.
Nuotraukose: kadrai iš Indijos siaubo filmų ir plakatų
Dostları ilə paylaş: |