67
botyros pamatas, pabrėžiant stoikų, saussure’o ir ypač – Peirce’o
indėlį. išskleidęs Peirce’o semiozės sampratą ir ikonos, indekso
bei simbolio triadą, autorius sistemiškai parodo, kaip ikoniniai
signifikanto ir signifikato santykiai (panašumo ir bendrų savy-
bių santykiai) pasireiškia gramatikoje, žodyne, morfologijoje,
fonologijoje ir poezijoje, taip sušvelnindamas kalbos arbitralumo
postulatą. Vėlesniuose straipsniuose Jakobsonas nušviečia Peirce’o
semiozės kaip dinaminio proceso, kuriame ženklo esmė yra jo
interpretacija, jo vertimas į kitą ženklą, sampratą.
24
derrida panašiai suvokia Peirce’o semiozę ir laiko amerikiečių
mąstytoją savo pirmtaku bei sąjungininku kovoje su metafizika ir
ja grindžiama žinojimo bei visuomenės tvarka. 1967 m. išleistoje
provokuojančioje knygoje De la grammatologie derrida tvirtina,
kad aprašydamas ženklo veiklą kaip kelią tarp dviejų semiotinių
esybių – nuo reprezentameno prie interpretantės, Peirce’as įvykdo
transcendentalinio signifikato dekonstrukciją.
25
derrida manymu,
Peirce’o semiozė neigia galimybę nujausti idėjas nematerialiu pavi-
dalu, išvengiant kintančio ženklų laikiškumo ir juslingumo. Šitaip
sugriaunamas idealistinės tapatybės pamatas – „savaiminė esatis“.
Beveik tuo pat metu Paulis ricœuras išdėsto panašų požiūrį į
Peirce’o mokymą, gretindamas jį su Greimo Struktūrinės seman
tikos strategija ir priešpriešindamas tokias „imanentines“ ženklo
teorijas hermeneutikai, kuri atverianti ženklus jų įvardytam pa-
sauliui. 1966 m. rašytame straipsnyje, perspausdintame Interpreta
cijų konflikte (1969), ricœuras svarsto Greimo ir Peirce’o prieigas,
grindžiamas moksline kalbos analize, priešingai nei humanistinė
hermeneutika, iškelianti į pirmą vietą reikšmę ir tekstus.
26
tyrėjai
gali rinktis tarp mokslo ir filosofijos, analizės ir sintezės, kalbos ir
ženklų uždarumo ar atvirumo. Ši dichotomija įmanoma vien todėl,
24
ten pat.
25
Jacques derrida, Of Grammatology, Baltimore: The Johns hopkins uP, 1976,
p. 49.
26
Paul ricœur, „le problème du double-sens comme problème herméneutique
et comme problème sémantique“, in: Le conflit des interprétations, Paris: seuil,
1969, p. 64–79.
68
kad ricœuro straipsnyje ignoruojamos Greimo atliktos skaity-
mo, reikšmės ir interpretacijos analizės, pavyzdžiui, Struktūrinės
semantikos skyrius apie izotopiją
27
, o taip pat neatsižvelgiama į
pamatinį „objekto“ vaidmenį Peirce’o aprašytoje semiozėje. Po ket-
verių metų ricœuras priešpriešins vieną kitai Greimo ir Peirce’o
nuostatas semiozės ir reikšmės atžvilgiu.
28
Pasak jo, drauge su lévi-
straussu ir Barthes’u Greimas siūlo naratyvinę analizę, pagrįstą
grynai formaliomis lingvistinėmis procedūromis, ir todėl nepajė-
giąs užčiuopti reikšmės, o amerikinės semiotikos pateikta interpre-
tantės ir interpretacijos samprata sutvirtinanti egzegezės pamatus.
standartinis modelis
7 dešimtmečio gale kilęs prancūzų semiotikų susidomėjimas
Peirce’u gana greit atslūgo.Vėlesnius du dešimtmečius Greimas
ir jo grupė arba tylomis apeidavo amerikiečių semiotiko darbus,
arba laikė juos nesvarbiais, o kartais diskusijose atvirai deklaruo-
davo jų klaidingumą. Veidrodinis šitokio nepaisymo ir priešišku-
mo atspindys buvo Peirce’o semiotikos šalininkų atsakas. daugelis
jų atmetė europinę semiotiką en bloc, prikabindami jai „sosiūriz-
mo“ etiketę ir dažnai prišliedami prie jos struktūralizmą ir po-
struktūralizmą. tokie kritikai retai kalba apie Greimo semiotiką.
Greimo semiotikos tekstuose apie Peirce’ą beveik neužsimena-
ma. išimtį sudaro Greimo ir courtéso žodynas, kuriame Peirce’as
minimas tris kartus, apibrėžiant jo terminus ikona, indeksas ir
simbolis.
29
Glaustas triados aprašymas palydimas išvada: „laikan-
27
algirdas Julius Greimas, Struktūrinė semantika, Vilnius: Baltos lankos, 2005,
p. 107–144.
28
Paul ricœur, „Qu’est-ce qu’un texte? expliquer et comprendre“, in: Hermeneu
tik und Dialektik. Aufsätze, vol. 2, Sprache und Logik, tübingen: mohr, 1970,
p. 181–200.
29
algirdas Julien Greimas, Joseph courtés, Sémiotique. Dictionnaire raisonné de
la théorie du langage, Paris: hachette, 1979. „iconicité“, p. 177, „indice“, p. 186,
„symbole“, p. 373.
69
tis mūsų požiūrio <...>, kad semiotikos operacijos yra veiksmingos
tik tada, kai analizė įtraukia tai, kas yra šiapus ar anapus ženklo,
siūloma klasifikacija, nors ir įmanoma, neatrodo itin įdomi“
30
.
Greimo ankstyvieji leksikologiniai tyrimai paskatino jį at-
mesti metodologiją, apsiribojančią žodžiu. Greimas išskyrė tokius
vienetus ir schemas kaip semantinės kategorijos, elementarioji
reikšmės struktūra, izotopija, aktantinė schema, kurių sąveika
baigiasi generuojamais ženklais. artimas Greimo bendradarbis
Jeanas claude’as coquet pritarė Peirce’o nušalinimui pateikdamas
tokius argumentus: „Priešingai semiotikai, kurią įkvėpė ameri-
kiečių logiko Peirce’o darbai <…> Paryžiaus mokykla neteikia
daug reikšmės „ženklui“, jo klasifikacijoms ir algebrinei kom-
binatorikai. <…> mūsų projektas yra kitoks: jis siekia aprašyti
tinklus, kurie įtraukia ženklus ir neženklus. <…> Ženklas yra tik
sistemos padarinys.“
31
kita proga Greimas kiek kitaip aiškino tai, kodėl jis laikosi
atokiai nuo Peirce’o semiotikos. 1983 m. surengtoje konferenci-
joje solomonas marcusas jo paklausė: „ar manote, kad šiandien
tikslinga jus lyginti su Peirce’o koncepcijomis ir jų šiuolaikinėmis
atmainomis?“ Greimas atsakė: „mano nuomone, šis œuvre yra
labai chaotiškas, istorine prasme atgyvenęs ir ketinantis apžioti
visas sritis. Į klausimą, ko vertas palyginimas su Peirce’o idėjomis,
atsakyčiau, kad būtų pavojinga įvesti šias sąvokas į mūsų plėtojamą
semiotinę teoriją“
32
. atrodo, kad pagrindinis tokio atmetimo aks-
tinas – būgštavimas, kad chaotiška Peirce’o semiotika nesugriautų
to, ką Greimas laikė standartinės Paryžiaus semiotikos pamatu –
griežtą konstrukciją, viena kitą apibrėžiančias sąvokas, sąlyginį
struktūrinių komponentų homogeniškumą.
30
ten pat, p. 177.
31
Jean-claude coquet, „4–14 août 1983, Sémiotique. A partir et autour de l’œuvre
d’A. J. Greimas, cerisy“, Actes sémiotiques. Bulletin, 1983 dec., nr. 6 (28), p. 54–56.
32
algirdas Julien Greimas, „Postulats, méthodes et enjeux: algirdas J. Greimas mis
à la question“, in: La sémiotique en jeu. A partir et autour de l’œuvre d’A. J. Greimas,
amsterdam: Benjamins, 1987, p. 310.
70
tuo pat metu Peirce’o semiotikos šalininkai lygino amerikinę
semiotiką su saussure’o vizija, teigdami, kad dinaminis ir triadinis
požiūris į semiozę yra kur kas pranašesnis už garsiojo kalbininko
statiškas ir binarines formuluotes, o taip pat, kad Peirce’o semio-
tika apima visus reiškinius, o sosiūrininkai arba apsiriboja kalba,
arba neteisėtai taiko savo lingvistinius modelius nekalbiniams
reiškiniams.
iš tikrųjų Greimas nuo pat pradžių suvokė semiotiką kaip
apiman čią neverbalinius reiškinius ir skatino kitų nei kalbotyra
sričių specialistus jungtis prie jo tyrimų grupės, kad jie padėtų
plėtoti semiotikos teoriją ir metodus. Greimas vadovavo kolekty-
viniam gestikuliacijos, proksemikos ir kinezės tyrimui ir paskelbė
reikšmingą straipsnį, kuriame šios temos buvo susietos su pla-
tesniu žmogaus veiklos pasaulyje ir akistatoje su kitais subjektais
kontekstu
33
. Greimo paveikti tokie muzikologai kaip eero tarasti,
costin miereanu ėmė plėtoti muzikos semiotiką. Jis taip pat įsteigė
grupę, kuri tyrinėjo plastinius menus (abrahamas Zemszas, Jeanas
marie Flochas, Felixas Thürlemannas). ankstyvuoju veiklos peri-
odu Greimas išspausdino įtakingą straipsnį apie erdvės semiotiką,
skirtą architektūros ir urbanistikos problemoms, o taip pat pri-
traukė į savo grupę talentingų architektų (alainą renier ir manarą
hammadą), komunikacijos, kompiuterinių sistemų ir filosofijos
specialistų (Pierre’ą Boudoną ir madeleine’ą arnold). Greimo stu-
dentai dalyvavo plėtojant kompiuterinį architektūros modeliavimą.
tai buvo itin aktualu laikotarpiu, kai vyriausybė projektavo naujas
miesto teritorijas, kuriose turėjo iškilti gyvenamieji daugiaaukščiai.
Paryžiaus semiotikai daug prisidėjo, kad suderintų bendruomenės
interesus ir aplinką, siekė, kad technologiniuose, biurokratiniuose,
buhalteriniuose vyksmuose nenukentėtų gyvenimo kokybė.
koks yra europos kalbininkų ir semiotikų požiūris į kalbos ir
neverbalinės patirties santykį? saussure’o Bendrosios kalbotyros
kursas nagrinėja tik dalį temų, kurias Ženevos universiteto profe-
33
algirdas Julien Greimas (ed.), Pratiques et langages gestuels, in: Langages, 1968,
nr. 10.
71
sorius ketino apžvelgti savo kurse. Pavyzdžiui, šiame veikale nėra
atidžiau tyrinėjami santykiai tarp kalbėjimo ir neverbalinių prak-
tikų bei gyvenamosios aplinkos.
34
Benveniste’as užsimojo susieti
struktūrinę kalbotyrą su analitine filosofija: pasak jo, sosiūriškoji
ženklo samprata priklauso „semiologiniam“ kalbos matmeniui, o
kalbos vartojimas komunikacinėse situacijose sudaro jos „seman-
tinį“ matmenį, įtraukiantį referenciją.
35
savo ruožtu Greimas skyrė
dvi pagrindines semiotikos tyrinėjamų objektų sritis: natūraliąsias
kalbas ir natūralųjį (neverbalinį) pasaulį. kiekvieną šių sričių
apibūdina jai būdingas praktikų, santykių ir sąveikų tinklas.
36
lyginamoji analizė galėtų tirti vizualinį ir taktilinį objekto ar
praktinės veiklos suvokimą, tyrinėti kalbinį to paties objekto ar
praktikos įvardijimą, o vėliau palyginti abiejų analizių rezultatus.
Greimo semiotika kūrė savo metodologiją kaip priešpriešą
istoricistiniam požiūriui, kuris vyravo Prancūzijoje tradiciniuose
literatūros tyrinėjimuose, o taip pat kaip opoziciją marksizmui,
kuris tuo metu Paryžiuje buvo labai įtakingas. Greimo monogra-
fijoje Maupassant analizuojama novelė, kurios veiksmas vyksta
1870-aisiais – Prancūzijos–Prūsijos karo ir Paryžiaus komunos
metais. nors atvirai nediskutuojamos, bet numanomos, proble-
mos, susijusios su šiuo istoriniu konfliktu ir šiuolaikine socialine
dinamika.
37
tačiau apskritai Paryžiaus semiotika propaguoja tokią
semiotiką, kuri analizuoja reikšminę visumą, o ne siaurus komu-
nikacijos aspektus.
Postandartinė semiotika
trys tarpusavyje susiję poslinkiai Greimo semiotikoje, papildę
„standartinį modelį“, pastebimai pakeitė jos santykį su Peirce’o
34
saussure, Course, p. 65.
35
Émile Benveniste, „sémiologie de la langue“, in: ibidem, Problèmes de linguistique
général, vol. 2. Paris: Gallimard, 1974, p. 43–66.
36
Greimas, courtés, Sémiotique, „Sémiotique“, a, §1–4.
37
Greimas, Maupassant.
72
semiotika: tai dėmesio perkėlimas į sakymo problematiką, feno-
menologinis posūkis ir vizualinės semiotikos, o taip pat objektų
ir [socialinių] praktikų semiotikos iškilimas. klasikinė semiotika
daugiausia domėjosi objektu (diskursu, atvaizdu, kompozicija ir
t. t.) kaip produktu – tuo, ką kalbininkai vadina „pasakymu“, o
postandartinė Paryžiaus semiotika didesnį dėmesį skyrė sakymui,
semiozei kaip signifikacijos aktui ir elgsenai specifiniuose ko-
munikaciniuose kontekstuose. Šiuolaikinė Paryžiaus semiotika,
analizuodama reklamą, žinoma, tyrinėja sukurtuosius vaizdinius,
bet pirmiausia jai rūpi semiotinės praktikos, strategijos ir lūžio
momentai, veikiantys kampanijos kūrybinius ir komunikacinius
procesus nuo koncepcijos sukūrimo iki jos įgyvendinimo.
38
se-
miotika toliau analizuoja prekes ir meno dirbinius, tačiau taip
pat tyrinėja tokias aplinkas kaip mažmeninės prekybos taškai
ir muziejai, kad ištirtų subjektų erdvinius santykius, vartotojų
praktikas, jų prasmingą patirtį, o taip pat būdus, kuriais prekių
išdėstymas ir logistika dalyvauja mainuose.
39
antra, 9 dešimtmetyje Greimo semiotika atliko fenomenologi-
nį posūkį. atsispirdamos nuo husserlio ir merleau-Ponty, tokios
studijos kaip Greimo Apie netobulumą tyrinėja juslinį suvokimą ir
estetiką, įvairių juslių specifiškumą, o taip pat sinesteziją. imama
domėtis, kaip skirtingos juslinės patirtys kuria skirtingus santy-
kius tarp subjekto, objekto ir kitų subjektų.
40
tokių aistrų kaip
baimė, pavydas, šykštumas ir nostalgija analizė parodė, kaip kūnas
patiria ir išreiškia afekto būsenas ir koks yra įvairių medijų povei-
kis. Pratęsdama tradicines stabilių situacijų ir netolydžių procesų
analizes, šiuolaikinė semiotika skiria daugiau dėmesio labilioms
38
Jacques Fontanille, Pratiques sémiotiques, Paris: PuF, 2008.
39
isabella Pezzini, Pierluigi cervelli (eds.), Scene del consumo: dallo shopping al
museo, rome: meltemi, 2006.
40
Žr. algirdas Julien Greimas, De l’imperfection, Périgueux: Fanlac, 1987; Jean-
claude coquet, La quête du sens. Le langage en question, Paris: PuF, 1997,
ibidem, Phusis et logos. Une phénoménologie du langage, saint-denis: Presses
universitaires de Vincennes, 2008.
73
besikuriančioms formoms ir reikšmėms, išryškina laipsniškumą
ir tolydumą. standartinė semiotika naudojasi retrospektyvaus
žvilgsnio pranašumu, redukuojančiu galimybes į baigtinę sistemą,
o naujieji tyrinėjimai iškelia procesualią perspektyvą, aprėpiančią
besiskleidžiantį subjekto akiratį, kai subjektas, nors jo žinoji-
mas yra ribotas ir neužtikrintas, veda derybas situacijose, kurių
baigties negalima numatyti. Poslinkį nuo klasikinės semiotikos
prie pasijų ir estetikos tyrinėjimų galima lyginti su ankstyvojo
kognityvizmo transformacija į „įkūnytą kognityvinę“ paradigmą.
trečia, nors standartinėje semiotikoje dažniausiai buvo tyri-
nėjamas verbalinis diskursas, pastaraisiais dviem dešimtmečiais
tyrimai koncentruojasi į vizualumą, industrinius dizaino objektus
ir socialines praktikas.
41
Šiose medijose juslinės formos pasirodo
ne taip glaudžiai susijusios su konvencionaliomis reikšmėmis, net
jei jos lieka akivaizdžios ir sukelia reikšmingus emocinius atsa-
kus. estetika, kultūrinė antropologija ir fenomenologija suteikia
tyrimui daugiau informacijos nei kalbotyra ar kalbos filosofija.
dėl šių trijų nepriklausomų poslinkių metodologijoje ir dė-
mesio pasiskirstyme pastaraisiais dešimtmečiais Paryžiaus se-
miotika turbūt tapo ne tokia koncentruota, labiau išcentrinė ir
heterogeniška. to pasekmė – tam tikrų intelektualinių tradicijų
ir figūrų, kurios slėpėsi klasikinės semiotikos klestėjimo laiko-
tarpiu, išnirimas ir vis svarbesnis vaidmuo. ir intelektualinė, ir
institucinė evoliucija nulėmė, kad dalis Paryžiaus semiotikų vėl
susidomėjo Peirce’u.
41
Žr. Pierluigi Basso, maria Giulia dondero, Semiotica della fotografia, rimini:
Guaraldi, 2006; anne Beyaert-Geslin, L’image préoccupée, Paris: hermès la-
voisier, 2009, ibidem, Sémiotique du design, Paris: PuF, 2012; Jean-François
Bordron, L’iconicité et ses images. études sémiotiques, Paris: PuF, 2011; stefania
caliandro, Images d’images, Paris: l’harmattan, 2008; michela deni, Oggetti in
azione. Semiotica degli oggetti: dalla teoria all’analisi, milan: Franco angeli, 2002;
maria Giulia dondero, Fotografare il sacro. Indagini semiotiche, roma: meltemi,
2007; maria Giulia dondero, Jacques Fontanille, Des images à problèmes. Le sens
du visuel à l’épreuve de l’image scientifique, limoges: Pulim, 2012; Jean-marie
Floch, Identités visuelles, Paris: PuF, 1995.
74
dėmesys sakymui ir kultūrinėms praktikoms suartina šiuolai-
kinę Greimo semiotiką su Peirce’o dinaminiu semiozės modeliu
ir jo aukštinama ženklo veikla. susidomėjimas fenomenologija
ir jusliškumu primena Peirce’o orientavimąsi į filosofiją ir juslinį
suvokimą. iš tiesų Greimo estetiniai svarstymai studijoje Apie ne
tobulumą panašūs į Peirce’o bandymus apibrėžti pirmybę. Posūkis
į vizualių ir taktilinių objektų analizę primena Peirce’o domėjimąsi
fotografija ir koreguoja Paryžiaus semiotikos lingvocentristinį
įvaizdį. Paryžiaus semiotikai pasitelkė Peirce’o teoriją pristatydami
semiozę
42
, fotografijos
43
analizes, diagramų tyrimus
44
ir nagrinė-
dami santykius tarp ženklų, reikšmių ir buvimo
45
. kiti mąstytojai
ir semiotikos bendrakeleiviai parodė Greimo ir Peirce’o objekto
sampratos giminingumą ir pasiūlė sinkretišką, jungtinį modelį,
susiejantį Greimo ir Peirce’o semiotikos elementus.
46
nauji akiračiai
du probleminiai laukai, kuriems nei Greimo, nei Peirce’o
semiotika neskyrė pakankamai dėmesio ir kurie atveria naujas
galimybes būsimam semiotiniam tyrinėjimui, yra istorija ir nau-
josios medijos. ir Greimas, ir Peirce’as domėjosi istorija, dalyvavo
istoriografinėse savo meto diskusijose reikšdami savo požiūrį ir
42
Jacques Fontanille, The Semiotics of Discourse, new York: Peter lang, 2006,
p. 8–10.
43
Basso, dondero, Semiotica della fotografia, p. 143–291.
44
maria Giulia dondero, „necessity in Works of art and in sciences“, in Semiotics
2011, ottawa, 2012.
45
Jean-François Bordron, „Pour une théorie catégorielle de la diversité“, Poetica
et analytica, 1987, nr. 4, p. 33–45, ibidem, „réflexion sur la genèse esthétique
du sens“, Protée, 1998, nr. 26 (2), p. 97–104.
46
ellen J. van.Wolde, „Greimas and Peirce. Greimas’ Generative semiotics and
elements from Peirce’s semiotics united into a Generative explanatory mo-
del“, Kodikas / Code. Ars Semiotica, 1986, nr. 9, p. 331–366, ibidem, „a semiotic
analytical model Proceeding from Peirce’s and Greimas’ semiotics“, Kodikas /
Code. Ars Semiotica, 1987, nr. 10, p. 195–212.
75
teikdami pasiūlymus. abu mąstytojai nubrėžė visuotinės chrono-
logijos metmenis numatydami ateities etapus 20–30 metų į priekį.
tačiau nė vienas iš jų sistemingai neintegravo istorijos į semiotiką.
Jurijaus lotmano darbai šiuo atžvilgiu labiau paveikūs. tai parodė
2012 m. Prancūzų semiotikos asociacijos suvažiavimas liège’e,
kurio tema buvo „semiotika ir diachronija“.
naujosios informacinės technologijos ir medijos, taip pat ir
socialinės medijos padarė revoliucinį poveikį ženklų gyvavimui
visuomenėje, pakeitė jų veikimą pasaulyje ir jų santykį su indi-
vidualia patirtimi. daug Paryžiaus semiotikų šiuo metu dėsto
komunikaciją arba dirba šiame lauke. eleni mitropoulou ir nanta
novello-Paglianti 2011–2012 m. organizavo „medijų semiotikos“
kūrybines dirbtuves aukštųjų socialinių mokslų studijų mokykloje
(école des Hautes études en Sciences Sociales). Paryžiaus semio-
tikai tyrinėjo nešiojamųjų kompiuterių technologines inovacijas,
o alessandro Zinna sukūrė semiotinę elektroninės sąsajos (inter
face) teoriją.
47
Visi šie tyrimai kol kas pradreskia tik paviršiaus
lukštą sektoriuje, kuris labai greitai keičiasi. aktualūs teoriniai
straipsniai, grindžiami gausiais konkrečiais tyrimais, galėtų svariai
prisidėti prie naujųjų medijų supratimo. tokie tyrinėjimai sulauk-
tų plataus atgarsio ir sustiprintų semiotikos pozicijas nūdienos
intelektualiajame peizaže.
iš anglų kalbos vertė dalia kaladinskienĖ
Versta iš rankraščio
47
alessandro Zinna, Le interfacce degli oggetti di scrittura. Teoria del linguaggio e
ipertesti, rome: meltemi, 2004; nelly Giraud „la sémiotique au service de l’objet
technique“, alessandro Zinna, „l’objet et ses interfaces“, in: Jacques Fontanille,
alessandro Zinna (eds.), Les Objets au quotidien, limoges: Pulim, 2005, p. 97–110,
161–192.
76
išleido uaB „Baltų lankų“ leidyba
Palangos g. 4, lt-01402 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt
spausdino lietuvos edukologijos universiteto
leidykla „edukologija“
t. Ševčenkos g. 31, lt-03111 Vilnius
Dostları ilə paylaş: |