Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8
Yüklə 0,93 Mb. Pdf görüntüsü
|
30 kariniam sektoriui, susitikimą, ir ginklų perdavimas tikrai įvy- ko. Greimo bičiulis Bronys raila mėgdavo pasakoti istoriją, kaip „mūsų švelnusis draugas algirdas Greimas, su kuriuo vienu metu 1944 m. atsidūrėm prancūzų elzase, toks jau nepraktiškas filolo- gas, prancūzų literatūros ir poezijos žinovas, tokios jau nemilita- rinės išvaizdos ir ideologijos atstovas – pasirodo, irgi buvo ginklų pirklys!“ 77 nkVd dokumentuose galima rasti įrašą apie šį įdomų Greimo biografijos faktą. 1944 m. kovą per sovietų antskrydžius buvo subombardu- otas istorinis estijos miestas narva, o taip pat ir sostinė tali- nas. Pavasarį sustiprėjo mūšiai šiaurės estijoje. 1944 m. birželį sąjungininkų kariuomenė įsiveržė į Prancūziją. Greimas sužinojo, kad informuoti lietuvos kariuomenės asmenys, tokie kaip genero- las raštikis ir kiti vadai, ketino vadovauti antisovietinėms operaci- joms iš Vokietijos. 78 Birželį Vlik’as nusprendė perkelti savo veiklą į Vokietiją. 79 llks reikalavo, kad būtų paskelbtas kreipimasis į tautą, tačiau Vlik’o pareigūnai negalėjo sušaukti posėdžio, nes vadai buvo išsibarstę. Vėliau Greimas dalijosi prisiminimais: kaip tas karas pasibaigs, man jokių abejonių nebuvo. rusai eina į Berlyną – kokias čia tu rezistencijas suorganizuosi? <...> kai nebebuvo ką veikti, aš išvykau. 80 neišvengiamai artėjant antrajai sovietų okupacijai, Greimas suprato, kad jo rezistencinė veikla neabejotinai pateks į nkVd akiratį ir jį ištiks jo tėvų likimas. matyt, tada jis ėmė domėtis galimybėmis kuo greičiau sugrįžti į laisvą Prancūziją. Greimas pasakoja, kaip jis paliko lietuvą: nukeliavo į miul- heimą ruhro slėnyje, paskui 1944 m. liepą apsistojo miulhauze 77
Bronys raila, Versmės ir verpetai: Akimirksnių kronikos, Boston: Budginai, 1970, p. 119–120. 78 „iš algirdo J. Greimo atsiminimų“, p. 45–46. 79 Bubnys, p. 142. 80 „iš algirdo J. Greimo atsiminimų“, p. 47. 31 Pietų alzase, kuris buvo prijungtas prie Vokietijos per karą. 81 Čia
Greimas susitiko su raila ir kitais rezistentais. 1945 m. vasarį al- zasas buvo sąjungininkų išvaduotas ir balandžio mėnesį Greimas patraukė į Paryžių. Greimas pateko tarp laimingųjų, kuriems pasisekė per karą išlikti sveikiems ir gyviems, tačiau vis dėlto tai buvo sukrečiančių ir lemtingų išgyvenimų metas. dvidešimt dvejų metų jaunuolis, ketinęs rašyti disertaciją ramiame Prancūzijos alpių miestelyje, staiga buvo pašauktas kariniam apmokymui lietuvoje ir oficialiai tarnavo po trimis skirtingomis vėliavomis, iškentė atskyrimą nuo tėvų ir jų deportaciją, vėliau tėvo mirtį, dalyvavo pasipriešinimo judėjime ir rūpinosi pogrindine spauda. Greimas sakė, kad karo patirtis suformavo dvi sampratas, kurios liko jam svarbios visą likusį gyvenimą. Pirma, kandidiška integracija iš pradžių į vieną, o vėliau į kitą tarp savęs kovojančių vokiečių ir rusų pajėgų pusę pažadino jame transnacionalinę europinę tapatybę: „tąsyk pasiju- tau esąs europietis. dvi armijos kovojo viena prieš kitą, o aš buvau joms abiem reikalingas“ 82 . antra, konfliktas jį įkvėpė pašvęsti savo gyvenimą pamatinių reikšmės ir vertybių sąlygų paieškai: „ap- stulbęs bandžiau suvokti šį absurdą. <...> labai stipriai išgyvenau padėties absurdiškumą, ir tai skatino mane ieškoti prasmės“ 83 . Greimo bičiulis, lakaniškosios psichoanalizės atstovas musta- pha safuanas kartą charakterizavo Greimą kaip nuoširdų, siekiantį tikslo, įsipareigojantį, kilniaširdį, o taip pat „labai kovingą žmogų, juolab kad jam teko susidurti su tamsiosiomis mirties jėgomis, greičiausiai susijusiomis su lietuva“ 84 . kai safuanas išgirdo Greimo tėvo mirties istoriją, apie kurią jis nieko nežinojo, padarė išvadą, kad ši patirtis buvo Greimo varomoji jėga. kita vertus, safuanas 81
„atsisveikinant su Greimu“, in ibidem, Rašalo ašaros, Vilnius: Žurnalistika, 1995, p. 271–278, 272. 82 Greimas, „Prancūzijoje išsikerojo ’bereikšmiškumas’“, p. 186. 83 ten pat, p. 186, 192. 84 mustaphos safuano pokalbis su autoriumi 2010 m. birželio 9 d. 32 pabrėžė, kad nors okupacijų, tėvų deportacijos išgyvenimai pa- veikė Greimą, bet užtat, jo manymu, „visa karo metų patirtis formavo Greimo charakterį“ 85 . ilgametis nietzsche’s skaitytojas galėjo pritaikyti amor fati savo aplinkybėms ir pasinaudoti tuo, ką jam sviedžia atsitiktinumas ir likimas. kitas artimas Greimo bendradarbis pastebėjo, kad Greimas visada prisimindavo „jo išgyventos istorijos įvykius“ 86 ir kartą pasakė jam ir kitai kolegei, su kuria kartu dirbo Paryžiaus grupėje, „tai, ko judviem trūksta, – tai gero nedidelio karo“ 87 . Greimas arba iš prigimties turėjo, arba labai greitai įgijo humoro jausmą, taip pat jam buvo būdinga tam tikra fatalistinė nuostata įveikiant kataklizmus. Po karo Greimas tęsė savo rezistencinę veiklą, dabar jo taikinys buvo sovietinė santvarka. tuometiniuose jo straipsniuose apta- riamos pasipriešinimo kovų priežastys. Būdingas šiuo atžvilgiu straipsnis „rezistencijos sąvoka“ (1953): Vienas iš rezistencinių laikotarpių paradoksų ir yra būtent tas charakte- ringas faktas, kad ramiais taikos, atoslūgio metais tautai vadovaują kadrai pasirodo esą visiškai netinkami – dėl savo įsigytų įpročių, dėl gyvenimo sąlygas ir naują tempą nebeatitinkančios galvosenos – naujam tautos avangardui vadovauti. Greimas kelia klausimą, „ar atsiras pakankamai pajėgi pakaita iš nepasiruošusių ir nekvalifikuotų savanorių <...>, drįstančių išstatyti save rimtų žmonių pajuokai ir atsisakyti nuo ramaus darbo“ 88
Greimas pabrėžia, kad pogrindinė kova priverčia kolektyvinį kūną galvoti, stoti akistaton su pakitusiu kontekstu ir atnaujinti savo tikslus: 85 Paulio Perrono pokalbis su autoriumi 2011 m. liepos 12 d. 86 eric landowski, „honoris causa“, Baltos lankos, 2009, nr. 30, p. 17. 87 ibid.
88 Greimas, Iš arti ir iš toli, p. 305. Yüklə 0,93 Mb. Dostları ilə paylaş:
|